Kokie ledai jums labiau patinka – plombyriniai ar vaisiniai?

Šiandien parduotuvėje akys aikčioja nuo ledų pasirinkimo – tiek daug rūšių, formų ir dydžių. Dažnai tiesiog pasitikime savo skoniu, bet išsiaiškinkime, iš ko pagaminti visi šie ledai ir šerbetai.

Pieno ledai

Tikri ledai gaminami pieno pagrindu, o pagrindinėms rūšims nuo sovietinių laikų buvo naudojamas įprastas arba sausas pienas, grietinėlė. Ir jokių augalinių pakaitalų! Pagal GOST, pieno ledai, „lengviausi“ klasikinių rūšių šeimoje, turėtų turėti ne daugiau kaip 7,5 % pieno riebalų. Toks desertas nekelia didelės grėsmės figūrai (100 g – 140 kcal), tačiau karštą dieną jis nuostabiai gaivina.

Pieno riebalai turi unikalią savybę: net ir -18 °C temperatūroje jie visiškai nesukietėja, o išlaiko kreminę konsistenciją. Štai kodėl natūralūs ledai ant pieno riebalų visada yra minkšti, apgaubiantys; augalinius priedus galima atpažinti iš to, kad su jais desertas išeina šiurkštesnis, jo tekstūra trapi ir trapi. Pieno riebalų lydymosi temperatūra yra šiek tiek žemesnė nei žmogaus kūno temperatūra, todėl ledus galima ilgai laikyti rankose, tačiau jie iš karto tirpsta burnoje.

Šiuolaikinių pieno ledų tekstūra skiriasi nuo tų, kurie buvo ruošiami ikipramoniniais laikais. Jų lygios, homogeninės konsistencijos paslaptis slypi „plakimo“ savybėje. Tai ypatingas parametras, rodantis produkto kokybę. Kuo daugiau jame oro, tuo labiau ledai primena grietinėlę.

Kreminiai ledai ir plombiras

Turbūt nėra žmogaus, kuriam nepatiktų grietinėlės ledai: jie nėra per riebūs, maistingi, bet saikingai (180 kcal 100 g). Šios veislės atstovuose yra nuo 8 iki 11,5 % pieno riebalų ir 16 % cukraus. Į pieną dedama grietinėlės, ir kuo jos daugiau, tuo ledai lygesni ir skanesni.

Tačiau tikrasis ledų „karalius“, žinoma, yra plombiras. Įdomu tai, kad šis desertas, XIX amžiaus pradžioje išrastas Prancūzijoje ir ten pavadintas, iš esmės skyrėsi nuo šiandien žinomo delikateso. Savo kelionės pradžioje tai buvo atvėsintas saldus sviestinis kremas, būtinai sumaišytas su vaisiais ir cukruotais vaisiais, mirkytais vyšnių likeryje.

Po šimtmečio prancūziškas receptas pasikeitė neatpažįstamai: sovietiniai konditeriai sukūrė savo ledų standartą. Jame yra ne tik pienas ir grietinėlė, bet ir sviestas. Dėl didelio pieno riebalų kiekio (nuo 12 iki 20 %) tai bene kaloringiausias tipas: apie 250 kcal 100 gramų puodelyje. Tačiau cukraus į ledus dedama saikingai: 14 % visos masės.

Paruošti pramoniniai ledai yra temperuojami – greitai užšaldomi ne aukštesnėje kaip -18 °C temperatūroje ir laikomi toje pačioje temperatūroje. Tinkamai temperuotas produktas išlaiko savo kreminę tekstūrą.

Šerbetas

Kadaise iš Rytų į Europą atkeliavo saldūs ir aromatingi vėsinantys vandenys, žinomi šiuo pavadinimu. Ir tik laikui bėgant šerbeto gėrimai virto šerbeto ledais. Šį ledinį, gaiviai rūgštų desertą labiausiai mėgsta mažai riebalų turinčių dietų gerbėjai. Nenuostabu: šerbeto pagrindas, kaip ir anksčiau, yra vaisių ir uogų sultys arba tyrės.

Į šerbeto receptą įdedama šiek tiek pieno ledų arba pieno produktų, kad jo tekstūra būtų minkštesnė, o skonis – švelnesnis. Tačiau, skirtingai nei pieno ledai, šerbete yra minimaliai riebalų – pagal GOST, tik 3–4 %. Ir nors jis dar plakamas, prisotinant jį oru, jo tekstūra nėra kaip purios grietinėlės: jis lengviau trupa, tirpsta ir krenta.

Šerbetai paprastai būna saldūs, o dėl didelio cukraus kiekio (ne mažiau kaip 21% visos masės) tokių vaisių ledų kalorijų kiekis yra tris kartus didesnis nei vaisių (maždaug 120 kcal 100 g).

Dar klastingesnis mitybos požiūriu yra šerbetas – lengvai plakta vaisių ar uogų tyrė, užšaldymo metu prisotinta oro: joje yra 24–26 % cukraus, nes paruošimo metu ji sumaišoma su cukraus sirupu.

Vaisių ledai

Karštyje parduotuvėje dažnai ieškome lengvesnių ledų – tokių pat gaivinančių kaip sultys, ne per saldžių ar riebių. Tai vaisiniai ledai, kuriuos ypač mėgsta vaikai. Beje, juos išrado vaikas. Kartą vienas amerikietis vaikas maišė limonado miltelius stiklainyje su medžio gabalėliu ir vakare pamiršo gėrimą savo namo verandoje – ryte skystis užšalo ir pasirodė esąs spalvoto saldaus ledo gabalėlis ant pagaliuko.

„Varvekliai“ įgijo neįtikėtiną populiarumą ir laikui bėgant jiems buvo suteikta įvairių skonių. Dažniausiai vaisių leduose yra vandens, cukraus (iki 27 %), vaisių koncentratų, stabilizatorių, kvapiųjų medžiagų ir dažiklių; gali būti dedami vaisių gabaliukai arba vaisių tyrė. Tačiau apskritai šio tipo leduose yra nedaug skonio priedų: nuo 0,1 iki 3–4 %.

Saldus ledas yra ne tik vaisinis: kartais į jį pridedama „sprogstamosios“ karamelės – cukraus grūdelių ir anglies dioksido mišinio. Burnoje jis pradeda šnypšti ir „šaudyti“ kaip mažas fejerverkas, papildydamas malonius šalčio pojūčius ir sukeldamas ryškias emocijas.

Skanu ir sveika

Ledai turi savų privalumų: porcijoje klasikinių ledų yra 15 % rekomenduojamos paros kalcio normos, taip pat svarbių aminorūgščių, įskaitant L-triptofaną – natūralų antidepresantą.