Šį įrašą rašau be šiuolaikinių enciklopedijų ar įvairių kulinarinių ir informacinių svetainių pagalbos. Turiu gerą atmintį, todėl rašau tik savo prisiminimus. Štai ką 1984 m. patiekė vienoje iš mūsų miesto kavinių. Jūsų mieste viskas galėjo būti kitaip.
Tuo metu man buvo 18 metų ir dirbau statybvietėje. Fizinis darbas ir augantis kūnas reikalavo kalorijų. Taigi mums, jauniems darbuotojams, pietų pertraukos ir valgykla buvo šventas dalykas. Uždirbdavau daugiau ar mažiau padorią algą ir netaupiau pietums. Juolab kad beveik nevalgydavau pusryčių. Valgykloje nusipirkdavau viską, ko norėjau, ir dar daugiau.
Kas buvo parduodama valgykloje. Apytikslis patiekalų sąrašas iš atminties.
Pirmieji kursai
Ščiai, barščiai, rasolnikas, žirnių sriuba, vištienos makaronų sriuba, pieno sriuba. Porcijos buvo didelės, ir dauguma klientų imdavo tik pusę porcijos. Jie netgi vadino tai „puse barščių“.
Pagrindiniai patiekalai
Kotletai, jautienos kepsniai, kukuliai, kelių rūšių kepta žuvis, kepta vištiena, virtos kepenėlės, jautienos stroganovas ir koldūnai. Garnyrai buvo bulvių košė, virti ryžiai, grikių košė, troškinti kopūstai, žirnių košė ir makaronai. Omletų visada buvo galima įsigyti.
Trečią
Arbata, kava, kompotas, pomidorų sultys. Net nežinau, po kokiu patiekalu dėti grietinės. Dažnai išgerdavau pusę stiklinės. Ir ji nebūdavo atskiesta. Buvo daug įvairių kepinių: pyragų, bandelių, pyragaičių, trapių sausainių.
Kas dar buvo? Agurkų salotos, silkė su svogūnais, padažas. Duona anuomet nebuvo nemokama. Ją reikėjo pirkti.
Maždaug tiek pietus nusipirkau už rublį. Kartais mokėdavau šiek tiek mažiau, kartais šiek tiek daugiau.
Pusė barščių, bulvių košė ir jautienos stroganovas, kepta žuvis, arbata, pomidorų sultys, pusė stiklinės grietinės, pora pyragėlių, keli gabalėliai duonos, silkė su svogūnais.
Tegul kas nors bando sakyti, kad Sovietų Sąjungoje badavome. Kad nebuvo ko valgyti, valgyklose buvo prastas pasirinkimas, o virėjai prastai gamino. Jei nebūtų buvę gerai, būčiau nuėjęs į kitą valgyklą ar gamyklos virtuvę. Arba būčiau užsisakęs pietus. Ir jie man būtų atvežti į statybvietę karšti plieniniuose termosuose.
Vienintelis dalykas, kuris man niekada nepatiko valgyklose, buvo aliuminio šaukštai ir šakutės, bet maistas visada buvo skanus, nebrangus ir sotus. Anuomet beveik kiekviena įmonė turėjo valgyklas – gamyklos, fabrikai, tyrimų institutai ir trestai. Kitaip ir negalėjo būti. Aš pietums išleisdavau apie rublį, mažiausiai 80 kapeikų. Mano tėvas savo gamyklos valgykloje pietums išleisdavo 60 kapeikų
Skaitytojų prašymu papildysiu straipsnį. Ne, aš negyvenau Maskvoje ir nevalgiau regioninio partijos komiteto valgykloje. Straipsnyje prisiminiau savo gimtąjį Ivanovą ir valgyklą Regioninėje klinikinėje ligoninėje. Toje valgykloje galėjo lankytis visi: ligoniai ir sveiki, medicinos personalas ir net retkarčiais užsukęs lankytojas.
Jei tuo metu jau dirbote, ir jūs per pietų pertrauką apsilankėte valgykloje ir turite daug ką prisiminti. Prašome komentaruose pasidalyti, kiek išleidote pietums valgykloje ir kurie tai buvo metai. Tai viskas. Prašome būti mandagiems savo komentaruose.
Sveiki, aš esu Laura Kazlauskaitė. Mėgstu kurti receptus, kurie ne tik gardūs, bet ir įkvepiantys išbandyti naujus skonius bei patiekalų derinius. Virtuvė man yra kūrybos vieta, kurioje galiu sujungti tradicijas su naujais atradimais. Savo receptus dalinuosi tinklalapyje Receptunamai.lt, siekdama, kad jie būtų aiškūs, praktiški ir padėtų kiekvienam atrasti džiaugsmą gaminant namuose.
