Kaip sovietmečiu buvo gaminamas guliašas: sovietmečio virėjo receptas

Kodėl sovietmečiu valgyklose ir nebrangiose savitarnos kavinėse iš mėsos patiekalų valgiaraštyje dažniausiai buvo guliašas, o kitų kukliai nebuvo? Tai paprasta….

– mėsos buvo atvežta. Buvo atvežama normali mėsa. Teta Zina, mano ekspertė-konsultantė visais sovietmečio viešojo maitinimo klausimais, buvusi odesietė, keliavusi po visą Sovietų Sąjungą, man pasakojo. – Vienoje valgykloje turėjau valgyklos vedėją – iš pažiūros rami moteris, pilka pelytė, pažvelgęs į ją supranti, kad ji panaši į latvę, tik su… yyra ir siela. Bet ten visi taip vagiliavo, kad buvo baisu. Po dviejų mėnesių aš iš ten pabėgau, ir teisingai padariau, tada atėjo OBKhSS ir atvarė, sakė, kad ji turi aukso žiedus suvyniotus į trijų litrų stiklainius. Kas žino, ar tai tiesa, ar ne?

Vėliau dirbau jaunimo kavinėje, ten turėjome vadybininkę – jei pažiūrėsi, gali pasiųsti patikrinimą! Ji vilkėjo leopardinį sijoną, odinę striukę, važinėjo nuosavu automobiliu. Na, kas nežinojo, buvo įsitikinęs, kad ji vagia. Ir ji turėjo teistumą – būtų buvę lengviau nusižudyti nei pranešti. Ideologinė. Tiesa, jos tėvas dirbo regioniniame komitete, vyras buvo tolimųjų reisų kapitonas, važinėjo po užsienį, kodėl ji turėtų vogti mėsą ir ją pardavinėti? Bet mes ir ten virdavome guliašą, jie jį taip mėgo, iki ketvirtos valandos – tuščia, jie viską suvalgė!

Farčiai susirinkdavo kavinėje, būdavo juokinga – iš po stalo kažką iš savo butelių su lipdukais pilstydavo į stiklines su kompotu, užkandžiaudavo guliašu ir bulvių koše… toks gyvenimas.

–

Turiu turtingą vaizduotę ir įsivaizduoju, kaip jaunimo kavinėje iš po stalo (nesuprantu, kodėl?) fermerių darbininkai pilstė brendį ar pigų viskį ir užkandžiavo guliašu su bulvių koše. Vaizdas juokingas. Ir apskritai piešia pajūrio uostamiesčio papročius…

Bet juk kalbame apie guliašą

! – Kaip jis buvo verdamas taip, kad net žilvičiai tapo minkšti? – paklausiau tetos Zinos. – Ar jis buvo ilgai troškintas? O gal spaudžiant? Ar jie ko nors pridėjo? Marinavo

? Dėl ko? – Ji atmetė šį klausimą.

–

Viskas pagal technologines korteles – ko mums reikėjo, kad išlįstume iš odos ir gautume iškilimų

? Guliašo receptas iš technologinės kortelės pasirodė esąs visai paprastas:

Mėsos – nuo 1800 iki 2200 gramų (priklausomai nuo rūšies, mažiausiai buvo kiaulienos, daugiausiai – jautienos).

Ištirpinti gyvuliniai riebalai – 100 gramų

Svogūnai – 300 gramų

Pomidorų tyrė – 200 gramų

Miltai – 60 gramų

Kaip gaminti:

Mėsa supjaustoma gabalėliais, kurių kiekvienas sveria 20-30 gramų. Geriausia – kubeliais, bet kubelių, ypač jei mėsa – žievės ir atraižos, nesiekia. Ji kepama ištirpintuose riebaluose, kol įgauna plutelę ant didelės ugnies. Sunaudojami ne visi riebalai – dalis jų paliekama kitiems produktams pasterizuoti.

Tuo pat metu pasterizuojama pomidorų tyrė – riebalai išlydomi puode (apie 5 proc. pomidorų tyrės svorio) ir į juos siunčiama tyrė.

Tada apkepta mėsa užpilama verdančiu vandeniu arba sultiniu, ten pat siunčiama pomidorų tyrė, sandariai uždaromas dangtis ir visa tai troškinama apie valandą.

Kol mėsa troškinama, supjaustomas svogūnas

ir

užpilamas ant likusių ištirpusių riebalų, įberiama druskos, pipirų ir miltų – turi gautis padažas. Kai mėsa troškinama valandą (galima pridėti dar šiek tiek), ji užpilama svogūnų mišiniu ir troškinama dar trisdešimt minučių.

Pusantros valandos troškinimo su pomidorais pakanka, kad mėsa būtų minkšta, bet nesupelijusi.